225 dienas per metus čia lyja, arba kaip patys airiai sako: žemė kenčia nuo lietaus. Ir tikrai, per tas 6 savaites taip įpratau prie apsiniaukusio dangaus, lietaus ir šalto vėjo, kad jei nereikia einant į lauką striukės – būna šventė, taip ir leki kur į parką, kol nespėjo apsiniaukti.
Likus nakčiai iki planuoto žygio likau viena mūšio lauke. Nenustebau ir nenuliūdau, taip būna. Greituoju būdu nusprendžiau, kad maršrutas per trumpas, reikia organizuoti ką nors linksmiau. Vėl kelios valandos įkišus nosį į žemėlapį ir internetą. Vuola, tobulas maršrutas jau mano galvoje – Mangerton, here I come!
Pusėtini kedai; yra. Pusėtina RIMI kuprinė; yra. Maistas trim dienom su trupučiu; yra. Žemėlapis; yra. Pakrautos kameros; yra. Nuotaika; yra. Su tokia amunicija ir išžygiavau pro buto duris, laukdama gryno ir gražaus oro bei kerinčių vaizdų.
Išėjau, kai miestelis dar snūduriavo: vos kelios mašinos, vienas kitas žmogus ir visiška tyla. Pakeliuj sutikau vieną kitą keliautoją su dviračiais ar kuprinėmis žygiuojančius kas kur. Iki trasos pradžios laukė 10 km. lyguma palei Nacionalinio Parko šoną. Greitai ir gražiai žingsniavau nuolat stebėdama laiką. Įsivaizdavau, kad turėčiau dar anksčiau pradėti trasą, nes juk Airijos kalnų turizmo knygutėje rašė, kad vien nuo trasos pradžios ją pereiti reikia 5h, o aš dar nuo namų peškute ateiti turiu! Taip vis dirsčiodama į žemėlapį ir laikrodį laukiau, kada jau prasidės kalnai. Ir po penkių posukių, kelių miškelių ir upelių pradėjau kilti. Pro proskynas matėsi miestelis kažkur apačioje, o pasidairius ir kelios viršūnės švietė. Dar toli, bet jau matau savo tikslą!
Baigėsi asfaltuotas kelias, prasidėjo pusiau grįstos akmenimis klampynės. Ilgai netrukus išsimurzinus batus ir sušlapus kojas kilau stabiliai aukštyn. Krūmynai žemėjo, galiausiai baigėsi ir papartynai, kol priėjau tvorą. Ir mažyčius vartelius. Taip, čia kalnai aptverti, nes jie privatizuoti, tačiau savininkai geranoriškai nedraudžia pašaliniams čia vaikščioti, tol kol jie neišleidžia jų avių už aptvaro. Uždariau vartelius ir dar patikrinau ar tikrai jie neatsidarys. Stebėjausi, kad aplink nėra nei vieno žmogaus, nors jau laikas pietauti. Vis dar kylau viena, tai pamesdama, tai vėl atrasdama taką žolynuose. Pievos jau pradėjo panašėti į uolas, po truputį plėtėsi ir panorama, kuo aukščiau lipau, tuo nuostabiau atsivėrė Kilarnio ežerai ir kalnai. Vis atrasdama sekundę vienai kitai nuotraukai slinkau toliau.Labiausiai nervino tai, kad žemėlapyje trasa nepažymėta ir reikėjo vadovautis nupieštu planeliu, kaip atrodo trasa. Taigi, priėjus kelio išsišakojimą į keturias kryptis šiek tiek sutrikau. Keliukai vedė panašia kryptimi, tačiau mažiauriai norėjau nuklysti kur nors ne į tą pusę. Pasirinkau tiesiausią keliuką (mano nuožiūra) į viršūnę. Laiminga sau einu, kol keliukas nesugalvoja pasibaigt kažkokia klampyne. Kaip tik tuo metu pastebėjau keturis vyrus su šuniu labai jau stebinčius, kur aš ten einu. Pamatė, kad atsisukau, mosikuoja man ir šaukia: “ten per šlapia, nepraeisi! Ateik iki mūsų, kirsk čia, nebijok!”.Na, taip ir padariau, kirtau tą šlapynę, upelį, žoles ir akmenis. Prieinu, o jie man ir pradeda aiškinti, kur kuris keliukas veda ar neveda, kur geriau neit ir kur lengviau. Baksnojo į žemėlapį gal penkias minutes, aišku, nepamiršo paminėti, kad vienai vaikštinėti kalnuose nesaugu ir neičiau, kai lyja. Bus chana, jei per lietų net į kalnus pažiūrėsiu.
Šio kalnelio viršūnė nelabai ypatinga. Apgriuvus pieva. Na, tokia labai keista. Daug kupstų, toks purvas šiek šiek. Beje, viršūnė daugiau mažiau plokščia, kad atskirti, kur gi tas aukščiausias šio kalno taškas, sukrautas akmenų kauburėlis. Sutikau daugiau žmonių viršūje, nukreipė į viršūnės pusė (ją dar reikia atrasti pasirodo).
Airijoje kalnuose visi labai draugiški ir kultūringi. Užsenietį jau iš tolo atpažinsi, nes daugiau “hi” nieko ir nebeišspaus, o va airiai pakalbina, pasiteirauja kur eini, užsimena (beveik visi), kad pavojinga merginoms vienoms eiti, patikrina ar žinai, kaip saugiai nusileisti. Tie šalia viršūnės sutikti žmogeliai irgi labai draugiški. Palaukė, kol eisiu atgal, pasakė, pro kur galiu patogiau nusileist apačion. Bet aš nenorėjau leistis žemyn. Tas minėtas 5h maršrutas nuo stovėjimo aikštelės man atsiėjo tik 1h su trupučiu gyvenimo. Net nespėjau nuvargt ir išalkt (o gi tiek maisto pasiėmiau!).Prisėdau šalia skardžio ant pievutės panaršyti žemėlapį, kur dar galiu nueiti. Pastebėjau kalnuose blankų, vos matomą takelį iki antrosios, žemesnės, viršūnės. Kol svarsčiau kaip elgtis toliau mane pasivijo iš kito ežero šono atėję anksčiau sutikti vyrai. Pasiklausinėjau dėl šiaurinės kalno viršūnės. Sakė niekada ten nebuvę, bet ten nieko ir nėra – tik žolė ir avys.
Mano sprendimas buvo aišku – keliausiu į šiaurinę viršūnę. Nusileidau iki mini ežeriuko, kuris net vardo neturi. Nuo ten sekiau vos vos matomą keliuką vakariniu kalno šlaitu. Nustebau, kad takelis išplatėjo. Ilgai netrukus pasiekiau ir šiaurinę viršūnę, šimtą metrų žemesnę už Mangerton. Širdis džiaugėsi ten užsikorus. Vaizdai tikrai nepakartojami. Ir vien avys.
Būtent ten ir praleidau daugiausiai laiko, gulėdama ant šilto akmens stebėjau properšomis giedrą dangų, ežerus ir mažyčius žmones, kurie dabar į kalną traukė šniūrais (ot miegaliai). Takelį pamečiau, bet ir neieškojau atgal. Mačiau kelią, kuriuo užlipau, tai praktiškai net nepasiklydau. Nusprendžiau, kad šlaitas nėra jau toks status, jei avys sugeba čia bėginėti, tai kodėl aš nesugebėsiu? Tai ir leidausi žemyn tiesiai į tą matomą takelį. Kartais išslystant reikiamam takui iš akių leidausi žemyn, žemė darėsi šlapia, o avys absoliučiai nusuprato, kas čia vyksta. Poroj vietų vos nepamečiau batų, kaip šlapia. Nelabai malonus jausmas taip klampoti, bet atgal į kalną jau tikrai nebegįšiu, vienintėlis kelias tik pirmyn.
Netrukau nusileisti iki stovėjimo aikštelės, kuri tuo metu buvo absoliučiai sausakimša. Nusprendžiau joje papietauti, kad palengvėtų kuprinė. Kol užkandžiavau prie manęs priėjo senukas, pradėjo klausinėti apie mano šiandienos pasivaikščiojimą, mat matė, kad “trumpinau kelią”. Absoliučiai visi stebisi, kaip nebijau eiti viena. Man nuoširdžiai dėlto keista.
Su nutrintom kojom leidausi žygiuoti visą kelią atgal iki miestelio. Nebuvau ant tiek pavargus, kad tranzuočiau. Jau nuėjus neblogą kelio gabalą prie manęs sustojo automobilis, pasiūlė parvežti namo. Tai buvo tie patys vyrai su šunim. Net tranzuoti nereikėjo. Parvežė greit ir linksmai iki miestelio, davė patarimų lipant į aukščiausią Airijos kalną (tikiuosi, kad pasiseks vieną dieną su oru) ir palinkėjo sėkmės keliaujant po Airiją. Štai taip trumpai prabėgau kelias kalveles, parsivežiau daug maisto ir nuotraukų atgal bei susipažinau su daugybę avių, kurios greičiausiai jau mane užmiršo.
