It happened that my first steps in Italy were an accident caused by low-cost airlines. When I was planning my trip to Spain, I was quite annoyed that I’ll have to spend a day in Milano, because I was sure that I won’t feel the rhythm of the city in such a short time. I wanted to devote myself only to Spain, but right now I am happy that I had a peek into Italian daily routine.
Perhaps I should start at the very beginning. The first very important act of preparation was the packing of my things which would be needed for travelling all the way to Spain. As I am a thrifty traveler I had to fit into the parameters and weight of cabin baggage in order to save some money. I thought that it would be a very difficult task, but after packing the most important things I was delighted that some extra space was left. So after checking the passport, health insurance card and the plane tickets I was fully prepared for leaving my home location. I was fully prepared for new adventures.
I was thirsty. It wasn’t my first flight but I was nervous. I believe that everyone is nervous before the flight after a long period of time spent in home. The examination of surroundings was useless. The international airport of Vilnius is a small one and I didn’t find any room to calm myself down, thus I had to sit and wait patiently. I breathed a quiet sigh of relief after boarding, my bag was exactly 10kg (the maximum which is allowed). At least no problem here. When I had reached Vilnius I wanted to turn around and run back to my home crying. I was so scared to go that far away all by myself, because I knew that once I reach the airport there will be no turning back and the problems I would face are going to be my own responsibility. No one would help me. I asked my parents to wait until the luggage pass the check point. There was quite long queue and during the waiting time I turned back regularly to wave at them.
Kai kūriau šį blog’ą svarsčiau, kokią kalbą jį pildyti. Iš pradžių tai buvo anglų, bet galiausiai nusprendžiau, kad lietuvių kalba nėra per prasta ar mažiau tinkama aprašyti potyriams svečiose šalyse. Šis įrašas buvo pradėtas rašyti seniai ir niekad nepabaigtas, todėl jį pabaigsiu dabar. Lietuviškai.
Italija niekada nebuvo mano svajonių šalis, bet kadangi tas “žiaurus” likimas pasiūlė pigiausius skrydžius per Milaną, tai ką jau padarysi. Apie miestą žinojau tik tiek, kad jis Šiaurės Italijoje, vadinasi, kad gražus. Girdėjau, kad Italijoj viskas gražu. Dar girdėjau, kad Milanas – madų sostinė.
Skrydis paprastas ir be nuotykių. Išsikovojau vietą prie iliuminatoriaus, todėl lėktuvui leidžiantis grožėjausi kalnų vaizdais. Atrodė, kad niekada nenusileisim, tik suksim ratus viršūnėmis. Išlaipinimo metu karštis tiesiog tvoskė į veidą. Saulė, kaitra ir tvankuma – Italijos sinonimai. Ir čia tik Šiaurės Italija. Tai pietinėje bato dalyje greičiausiai verda tikras pragaras.
Neturėjau jokio žemėlapio, tačiau man reikėjo nusigauti iki Bergamo miestelio traukinių stoties. Pagailėjau dviejų eurų autobusui – priekyje dar dvi savaitės ir neaišku kiek man tų pinigų reikės. Penkis kilometrus ėjau peškute ant kupros tempdama savo lygiai 10 kilogramų kelioninę terbą. Buvau įsitikinus, kad sprendimas nevažiuoti autobusu bus nuotaikingas. Ypač neturint žemėlapio ir nemokant vietinės kalbos. Instinktyviai ėjau ten, kur man atrodė, kad bus miestelio centras. Pasirodo, kad tiek dar susiorientavau ir nei kiek nenuklydau kur nereikia. Dar prieš skrydį iš manęs atėmė mažulytį buteliuką vandens, tad neturėjau anei lašo šio nuostabaus gėrimo. Jaučiausi kaip Sacharoje: aplink nei vieno žmogaus, karšta kaip pekloj, o ir vandens neturiu. Kaip tyčia, aplink nemačiau jokios parduotuvės (arba dar neišmokau atskirti jų itališkų pavadinimų). Taip tysausi iki traukinių stoties, kurią tik per stebuklą aptikau dėl daugybės vespų aplink. Vokietijoj ar Olandijoj pro dviračius prie stoties neprasigrūsi, o čia pro vespas. Jos priparkuotos beveik visur, jau net nekalbu apie šaligatvius. Kokie dar pėstieji?
![]()
Stotyje manęs laukė itališkas siurprizas – nedirbo nei viena bilietų kasa. Veikė tik bilietų automatai, kuriems anglų kalba ties bilietų pasirinkimu tiesiog užstrigdavo. Apie susidariusią eilę prie tų kelių vargšų aparatų net nekalbu. Ir kaip tyčia, aplink niekas nekalba angliškai ir negali (ar nenori) padėti. Pažiūrėjau, kad dar turiu laiko iki traukinio, todėl, vildamasi, kad kasos atsidarys po valandos, išėjau ieškoti vandens.
Ieškodama visiškai nuklydau. Gražus miestelis tas Bergamo. Pasivaikščiojau po senamiestį, kuris ant kalno (oi kainavo daug sveikatos iki to senamiesčio per vidudienio kaitrą užlipti). Kas įdomiausia, tai kad kol klaidžiojau mieste prie manęs sustojo du automobiliai kažko klausdami ir užkalbino bent penki žmonės (keturi iš jų vaikinai ir viena bobulytė). Tik vienas iš jų (prancūzas) mokėjo šiek tiek angliškai, visiems kitiems, jų nelaimei (o gal ir mano laimei) teko atsakyt, kad jokios italų kalbos nemoku. Du iš sutiktu žmonių akivaizdžiai klausė kelio. Jie turėjo būt labai beviltiškoje situacijoje.
![]()
Šiek tiek suerzinta labai jau komunikabilių italų, klaidžiojau gatvelėmis toliau. Mane besiblaškančia pastebėjusi bobulytė priėjo ir paklausė, ar aš pasiklydau. Kaip mokėdama jai išaiškinau, kad ne. Paskui mėginau jai išaiškinti, kad labai noriu vandens ir būtų šaunu sužinoti, kur yra parduotuvė. Viskas ką išpešiau, tai kad negalima gerti iš fontanų. Dar iki tokio desperatiškumo nebuvo prispyrę.
Apsukus ratą grįžinėjau į traukinių stotį. Mažiausiai norėjau nespėti į paskutinį traukinį. Jau buvau praradus viltį gauti vandens, kai pastebėjau kažką, kas galėtų būt parduotuvė. Galėjau prarasti tiktais paskutinį traukinį, todėl nėriau į vidų. Vertėjo ten užeit ne tik dėl vandens, bet ir dėl kondicionieriaus. Dar niekad vanduo nebuvo toks skanus. Išmaukiau jį per kelias akimirkas. Ir tada tekinom iki traukinio. Kasos vis dar nedirbo. Teko pirkti bilietą iš aparato. Šį kartą, kai iki traukinio liko penkios minutės ir mirtinai reikėjo, susigaudžiau ir itališkai. Šiek tiek pasiblaškius ir pagaliau sulaukus pagalbos iš vietinių sėdėjau dviaukščiame traukinyje.
Turėjau pavažiuoti tik kelias stoteles, o traukinys vos vos riedėjo. Gerai, kad nepražiopsojau savo stotelės, stoty pastebėjau laukiančią moterį, pas kurią buvau suplanavus nakvoti. Džiaugiausi, kad viskas sklandžiai vyksta jau pirmąją kelionės dieną. Kelionei neturėjau rimtesnių planų, tik žinojau, kad Madride aplankysiu del Prado galeriją (vien tik dėl Goya darbų). Buvo suplanuoti tik skrydžiai, kokiomis transporto rūšimis keliausiu Ispanijoje, dar nė nebuvau apgalvojusi.
Pirmas dalykas ką nuveikėm kartu su Giusy, tai nužingsniavome paragauti tikrų itališkų ledų. Netrukus, pasidėjus daiktus ir šiek tiek atsipūtus, dvi italės ir aš švilpėme automobiliu į piceriją, paragauti tikros itališkos picos. Nesu didelė picų žinovė, bet pica man nelabai patiko. Nusprendžiau, kad man tiesiog nepasisekė. Užtat vietinis chinotto (nealkoholinis) gaivusis gėrimas paliko įspūdį. Dar nieko panašaus nesu ragavus. Neįprastas skonis. Kai rinkausi, italės mane perspėjo, kad nevisi mėgsta šį skonį.
Dar nebuvo 11 valandos vakaro ir italės nė nesirengė grįžti namo. Susitarė susitikti su draugu kažkokioje kavinėje-bare. Dabar zvimbėme dar greičiau. Kuo vėliau į naktį, tuo dagiau žmonių ir mašinų gatvėje. Prie kitos kavinės net kur palikt mašinos neradom. Šiaip ne taip įspraudė kažkur mašiniuką. Užtat kavinė buvo perpildyta. Dar tokios pilnos kavinės nebuvau mačiusi. Net vietos tiesiog pastovėt buvo sunku rasti, todėl keliai vedė į kitas kavines, kuriose situacija ne ką geresnė. Galiausiai radome vieną laisvą staliuką vietinėje kavinėje. Sakydama “kavinė” aš neturiu minty tradiciškos lietuviškos kavinės, kur yra juoda ir balta kava bei daugybė maisto, čia buvo ka-vi-nė, vieta, kur galima gauti kavos. Atnešė meniu, palyginti nemenką, ir ten buvo vien kava. Kokią tik kavą įsivaizduoji, tokia ten bus. Aš nieko nesupratau, ką ten rašo, o jei ir bučiau supratus, tai vistiek man tie pavadinimai nieko nesako. Nesu didelė kavos gurmanė. Paaiškinau savo problemą italams, jie man atsakė, kad jokios bėdos nėra, tik pasakyk kokio skonio kavos nori ir ją tuojau paruoš. Likau nesupratus, galvojau, kad čia jie nemoka išsireikšti tinkamai. Galiausiai paprašiau bet kokios šaltos ir nestiprios kavos, kuri būtų kavos skonio, ir, o šventoji mergele, kokią nuostabią kavą aš gavau! Dar tokio skanaus gėrimo gyvenime nebuvau gėrus. Net nebuvo gaila šešių eurų už tokį stebuklą.
Kokią pirmą valandą nakties išsiskirstėm, nes ryt į darbą. O man į Milaną, bent kelioms valandoms pasivaikščiot. Ryte mane išlydėjusi Giusy nupiešė planelį, kaip pasiekti traukinį. Man tereikėjo vieną kartą pasukti prie šviesoforo. Ar man ten nekokybiškai nupiešė, ar aš nesugebu net taip paprastai susiorientuot – nesvarbu. Pasiklydau. Ir labai ant savęs supykau, kad dar neįpusėjus kelionei taip susimoviau. Pasitrynus aplink bėgius, šiaip ne taip nusikapsčiau iki traukinių stoties. Gerai, kad traukiniai į Milaną važiuoja kas 20 minučių, nes teko palakstyti, kol nusipirkau bilietą. Pasirodo, kad apie bilieto nusipirkimą stotyje jokia kalba neina, traukiny tuo labiau. Šiaip ne taip, klausinėdama žmonių, išsiaiškinau, kad bilietą nusipirkt galiu kioskelyje kažkur “ten už kampo”. Šiaip ne taip radau tą kioskelį-kebabinę-ar-velniai-žino-ką. Nusipirkau bilietą ir begom į traukinį.
Traukiny šį kartą sėdėjau ramiai, nes Milanas – galinė maršruto stotelė. Skaičiavau varnas ir pildžiau kelionių knygutę, kai kažkokia čigonų išvaizdos moteriškė man į rankas įgrūdo neaiškų raštelį itališkai. Nesupratu kas įvyko, popiergalį padėjau ant priešais esančios sėdynės. Po kiek laiko eidama atgal ji kažką pradėjo berti itališkai. Nieko nesuprasdama pradėjau įnirtingai kratyti galvą. Labai nepatenkinta, bet nuėjo šalin.
Visai netrukus pasirodė kita moteris, vėl kažko iš manęs norėdama. Supratau, kad kontrolierė. Parodžiau jai savo bilietą. Purto galvą, netinka. Kaip tai netinka? Mintyse keikiau tą kebabų vyniotoją, kad mane apgavo ir vietoj bilieto šiaip kokią nesąmonę davė. Baisiausiai išsprogdinus akis mėginu aiškint, kad aš ne zuikis ir už bilietą mokėjau, kaip priklauso. Moteriškaitė pradėjo juoktis ir pasakė, kad bilietas neatžymėtas ir todėl negalioja. Su aparatu man jį pažymėjo ir nuėjo. Paskui mėginau aiškintis, kur traukiny galiu jį pasižymėti. Pasirodo, kad negaliu. Jį reikėjo atsižymėti dar stotelėje. Šito aš visiškai nesupratau. Pasirodo, kad vakar važiavau zuikiu ir turėjau vieną nepažymėtą bilietą.
Tradiciškai neturėjau jokio žemėlapio, tik šį kartą pasiklysti mažiausiai norėjau, nes reikėjo vakare spėti į lėktuvą. Kurį laiką vaikščiojau aplink stotį ieškodama informacinio stendo su miesto žemėlapiu. Nieko panašaus į orientyrus neradau, bet vistiek norėjau kur nors toliau stoties nueiti nenuklydus. Ir įvyko stebuklas. Aš tą dieną niekur nepasiklydau, nei žingsnio į šalį. Maža to, pamačiau žymiausias Milano vietas, kurios ir reprezentuoja šį miestą.
Dar nespėjus giliau į miestą nuklysti, pastebėjau, kad labai jau įkyrus tie italai. Vis kažką siūlo, vis kalbina, o man reikia išsiginti, kad aš po galais nekalbu jų kalba. Taip nutiko gal šimtą kartų, kol pasiekiau Sforcų pilį. O tada prasidėjo.
Pirmiausia nusprendžiau aplankyti pilį. Dar nespėjus surasti įėjimo į ją, prie manęs prišoko kalno dydžio juodaodis, užrišo apyrankę ant rankos, pradėjo dainuoti ir aplink mane šokti, paskui plačiai besišypsodamas paprašė pinigų. Ta stebuklinga Afrikos žemyno paslaptis atskleidžianti apyrankė (jis pats taip sakė) – kelios spalvotos virvutės. Sakau, kad man jos nereikia, gali pasiimt atgal. Taip, tai buvo klaida. Po sekundės prie manęs stovėjo jau trys kalnai-juodaodžiai ir reikalavo pinigų už tas kelias virvutes, kurias be mano sutikimo užrišo ant rankos. Aš baisingiausiai išsigandus aiškinau, kad pinigų neduosiu, nes neprašiau jokios apyrankės. Gerai, kad po akimirksnio kažkoks nepažįstamas ir nei karto nematytas italas mane už rankos tiesiog ištraukė iš grėsmingos draugijos ir nusitempė į pilies vidų. Kai nustojo mane vos ne vilkti iš paskos, pradėjo kažką taukšti itališkai taip greitai, kad nė nespėjau atskirti, kur prasideda, o kur pasibaigia žodis. Jis taip pylė savo žodžius, nė neleisdamas man įsitepti. Kai aprimo, pasakiau, kad nemoku itališkai. Jis pasibaisėjęs pažiūrėjo į mane “tai tu nesi italė?!”. Kai viską išsiaiškinom, jis pradėjo juoktis ir pasiūlė asmeninę ekskursiją po pilį, mat jis esąs architektas ir galįs daug ką papasakoti. Neturėjau kur dėtis, o ir apžiūrėti muziejų norėjau, tai sutikau.
Po trumpos ekskursijos po pilį jis man dar papasakojo apie Milano katedrą ir kitas lankytinas vietas, kurias būtinai reikia pamatyti. Pastarojo nuotykio išmokinta, kad Milane geriau juodaodžius piliečius aplenkti ir nė nesileisti į kalbas, ėjau toliau, kiekvienam kažko klausiančiam ar šiaip kalbinančiam atsakydama, kad nieko nesuprantu.
Visai netrukus, intuicijos vedama, pasiekiau stogu dengtą parduotuvių pasažą, kurį labai norėjau aplankyti. Matyt dėlto Milanas vadinamas šopaholikų rojumi, juk tai vienas pirmųjų prekybos centrų pasaulyje. Šis statinys (konstrukcija?) tikrai paliko įspūdį. Gaila, kad negalėjau nuodugniau patyrinėti mozaikų ant grindinio ir freskų šalia kupolo.
![]()
Visai šalia yra ir Milano simbolis – katedra. Jau seniai nebuvau mačius tokios žmonių tirštynės. O katedra išties nuostabi! Labai kruopštus ir delikatus statinys, daugybė visokių ornamentų, skulptūrėlių, bokštelių, kolonėlių ir biustų. Ko tik ten nėra ant tų vargšių sienų prikrautą. Galima kad ir visą dieną aplink sienas slampinėti. Šiek tiek pasitrynus pakampiais, sugalvojau, kad noriu katedrą pamatyti iš vidaus. Einant į vidų, gan priekabiai turistus tikrino apsauga. Neįleisdavo žmonių su šortais ar maikelėmis be rankovių. Viduje – milžiniška erdvė ir daugybė žvakių. Užsimaniau ir aš vieną uždegti, už žvakę į krepšelį sukračiau savo paskutinius centus.
Išėjus iš katedros nusprendžiau, kad jau laikas judėti link traukinių stoties, pakeliui ieškant pašto. Ėjau tuo pačiu keliu, kaip ir atėjau. Pasibaigė vanduo (vėl), todėl nusukau į bet kurią gatvelę ieškodama parduotuvės. Ir už poros žingsniu ją radau, o šalia ir paštą. Negalėjau labiau besidžiaugti, kaip sekėsi Milane. Nė klaidžioti neprireikė. Įeiti į paštą man buvo didelis stresas. Ten vienos po kitų buvo dvigubos atsidarančios durys. Pirmosios atsidarė man tik priėjus, tai drąsiai žengiau į tarpdurį tikėdamasi, kad antrosios irgi atsidarys. Pirmosios durys užsidarė, o aš vis dar kantriai laukiau, kol atsidarys antrosios. Bet jos neatsidarė. Pradėjau dairytis kokio nors mygtuko ar ko nors, kad durys atsidarytų. Galvojau, kad reikia pamojuoti. Nesuveikė. Tada nusprendžiau, kad reikia prieiti arčiau jų. Prisispaudžiau vos ne prie pat durų, bet jos neatsidarė. Visiškai nesupratau, kame reikalas. Neatsidarė nei vienos durys. Galiausiai, vyrukas išeidamas magiškai atidarė duris ir aš smukau vidun. Išeidama patykojau, kol koks nors kitas žmogus išeidinės ir smukau kartu.
Greitai ir sklandžiai pasiekus stotį bei nusipirkus bilietą ir, šį kartą jį atsižymėjus, sėdau į traukinį judantį link Bergamo. Pasilikau daugybę laiko atsargai, kad nebūtų, jog pražiopsočiau lėktuvą ir nuplauktų mano visa kelionė. Taigi trys valandos iki skrydžio aš jau sėdėjau oro uoste ir laukiau.
Daug aplankytų Lietuviškų kaimų – gatviniai. Tai yra, juos sudaro viena gatvė ir šalia jos sutūpę namai. Gatvytės paprastai labai siauros, o namukai jau seniai nebegyvenami. Knistuškių kaimę aplankėme seną beždžionių tiltą, kuris jau nebeturėjo normalių turėklų, jų vietą pakeitė plona virvulytė. Kiek jinai apsaugotų krintant, dar klausimas, bet morališkai tikrai lengviau. Maža to, visas tiltas siūbavo į visas įmanomas puses: pirmyn, atgal, kairėm, dešinėn, aukštyn, žemyn. Pereiti buvo garbės reikalas, tai su sunkia kamera vienoje rankoje ir virvulyte kitoje šiaip ne taip perslinkau tiltą. Bet reikėjo ir nusigauti atgal.Taip pasiūbavus į visas puses toliau keliavom į Milcėjų – kaimuką su viena grįsta gatve ir mažuliukais susiraukšlėjusiais namukais. Kelios trobelės dar gyvenamos, aplink slampinėja katinai ir vištų pulkai. Kažkaip tai verčiasi čia žmonės. Aišku, (leidžiu sau taip pasakyti) visi – senukai.
Veržuvos žemupys apgyvendintas vietiniais sodais, todėl buvo sunku eiti palei upelį, nes ne visi draugiškai reaguotų į nepažįstamą “šaiką” savo kieme. Teko eiti aplink, kartas nuo karto kertant upelį kokiu liepteliu. Gerai, kad nereikėjo ilgai eiti gyvenvietės gatvėmis, prasidėjus miškui galėjome atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gamta.
Pakeliui susidraugavau su vienu iš šunų, kitas buvo labai nedrąsus ir norint jį paglostyt, jis atsiguldavo ir vizgindavo uodegą, aceit “neskriausk manęs”. Labai linksmai, kartu su naujaisiais draugais, pasiekėme piliakalnį. Jis gražiai sutvarkytas, neprišiukšlintas. Vienintelis minusas, kad nėra šalia jokios stovėjimo aikštelės, o keliukas iki laiptų aiškiai nepažymėtas, atrodo, kaip kokie brūzgynai.