Pirmoji kelio atkarpa buvo labai maloni: platus asfaltuotas keliukas lengvai kylantis į kalną, aplink kyšančių kalnų vaizdai, poilsio aikštelės su visais patogumais ir nekankinanti adaptacija prie kalnų klimato. Jei gali paeiti, tai eik ir viskas. Kai kuriuos amerikietiškojo tipo turistus iki tikslo užtempia arkliukai, kuriais pakinkytus vežimus (ar karietas) galima išsinuomoti.
Iš ankstyvo ryto pradėję savo kelionę nebuvome pirmieji žygiavę viršun, traukė dar keletas grupelių ir pavienių turistų/alpinistų. Rūkas gaubė kelią ir kalnų viršūnes, matėme tik medžius augančius aplink ir vieną kitą šiokį tokį šlaitą. Gal ir gerai, kad mus pasitiko uolos debesų pataluose, o ne saulės nukaitrintame atspindyje, matyt ryžtas po vakar būtų visai sumenkęs. Kelis serpantinus kirtome grįstu keliuku, tačiau apskritai pradžia buvo monotoniška ir nuteikianti teigiamai. Pirmieji apsiuostimai kalnuose, jų jaukinimosi pradžia ir lengvas apšilimas. Net spėjau išalkti.
Pasiekus Morskie Oko laukia pirmoji rimtesnė stotelė skrandžių papildymui, atsikvėpimui ir likusios kompanijos prisivijimui. Iš miškų pirma išnyra trobelė (kuri paskui bus mūsų išsigelbėjimas), o paskui ir ežeras, kuris, spėju, esant giedrai, atrodo dar nuostabiau. Apžvalgos aikštelėje buriavosi ne tik žmonės, bet ir paukščiai, kurių rūšies tikrai nepasakysiu. Jų nebaikštus būdas masino turistus su jais fotografuotis, žinoma ir pasidalinti vienu kitu kąsniu duonos (nors kaip paskui išsiaiškinom, jie labiau mėgsta lašinius). Grupelė žmonių šalia kalbėjo puikiai pažįstama, gimtąją lietuvių, kalba. Užkalbinome, pasiūlėme kitas galimas trasas ir dėmesio vertus objektus. Šiek tiek pastoviniavę, pasidžiaugę paukščiais ir sulaukę kitų, pradėjome kilti prie antrojo ežero, kur ir prasidės didysis nuotykis.
Pirmąjį ežerą apeiti nėra sunku, paspartinome žingsnį ir vos ne ristele liuoksėjom akmenimis, kartas nuo karto sustodami nusifotografuoti kraštovaizdžio fone. Antrasis ežeras šiek tiek aukščiau nei pirmasis (Morskie Oko), todėl reikia palipti. Tas šiek tiek aukščiau, tai kaip koks geras 60 aukštų pastatas stačiais, labai stačiais, laiptais. Štai ir nuraudonavo žandai, striukės ir bliuzonai nugarmėjo į kuprinių dugną, net lazdos buvo ištrauktos, kurių buvimas ankščiau kėlė tik nepatogumą. Man tai buvo sunkiausia atkarpa visame žygyje, labiausiai nuvarginusi morališkai ir fiziškai. Greičiausiai dėlto, kad ankščiau užgriebtas tempas nenorėjo taip lengvai būt sulėtintas, o gal dėlto, kad kvėpuoti lipant irgi reikia mokėti, o gal tikėtasi lengviau ir pasąmonė gavus šoką viską hiperbolizuoja.
Kitų turistų viršuje pastatytas kryžius šmėkščiojo pro medžius, net saulė vietomis išlysdavo. Kad nesustot, skaičiavau žingsnius. Sustoti nepasiekus 100 griežtai draudžiama, todėl paskutinius 30 lipdavau sukandus dantis, ir taip vėl iš naujo. Įsivaizdavom, kad mus spaudžia laikas, dieną prieš lipę viršūnę pasiekė 3h dienos (iš vietos išvykę tuo pačiu laiku, apie 7h), todėl ir mes turėjome tai padaryti ne vėliau kaip iki 4h, kad dar spėtume grįžti su šviesa. Tiesa, jie turi kalnų patirties bei fiziškai pasirengę, o mes pirmą kartą kažkur aukščiau lipam, taigi tai mūsų kalnų krikštas, todėl skubėti turėjome dar labiau, juk pažįstami prigrasino nestoviniuoti.
Pasiekus antrąjį ežerą rūpėjo ne grožis supantis mus, o patogus akmuo prisėsti ir atsigerti. Kuprinės tėkštos ant žemės ir keletą akimirkų vaikščiota ratais norint atgauti kvapą. Kai akyse prašviesėjo, susiradom likusius kompanionus kažkur žemai apačioje, pasifotografavome, pakalbinome kitus užlipusiuosius, apsidairėm kur link veda trasa, vėl užkandom. Nusprendėm, kad likusių reikės dar ilgai laukti, tai ženklais jiems parodėme, kad judėsime tolyn. Tuščius buteliukus pripildėme vandeniu iš ežero, girdėjau, kad jį galima gerti, kaip yra iš tiesų – bus matyt.
Apėjus antrąjį ežerą labai vaizdingu takeliu, prasidėjo status kopimas ir pirmieji sniegynai, kurie labai grakščiai nuslysta į ežeriuką. Smagu jais slidinėti, kiti pasakojo, kad leidžiasi jais ant užpakalio. Keliukas vingiavo aukštyn, aplenkėm vieną grupelę, prasilenkėm su keliomis jau einančiomis žemyn, visi labai mandagūs, pasisveikina tai lenkiškai, tai kita kalba. Vienus kitus pakalbinam paklausdami ar dar daug liko, atsako, kad dar daug. Kažkaip nepasiekus viršūnės sunku suvokti kelio mastą. Atrodo, kad Rysy jau čia pat, nors iki jos dar devynios galybės žingsnių.
Nors buvo debesuota, matėme du ežerus, kuriuos apėjome, ir šlaitus, kurie nesuvokiamai statūs. Mintyse nuolat kirbėjo “mes ten lipsim?!”. Palypėjus aukščiau ir pamačius žmones-taškelius apačioje, vienam iš mūsų uolos aplink pasirodė ne tokios jaukios: judesiai susikaustė, tapo pernelyg atsargūs ir lėti. Kadangi turėjom laiko, tai leidom sau lūkuriuoti daugiau nei reikia, neskubėjom kaip patrakę, stojom kada norėjom ir lipom palyginus lėtai. Laukėm tų garsiųjų grandinių, kuriomis karsimės didelę kelio dalį, tačiau nei iš vieno kampo jos neišsuko.
Keliuku lipti visai patogu, iš didelių akmenų suręsti statoki, bet visgi laipteliai, tačiau bėda, kad turiu polinkį pasiklysti, kalnai nėra išimtis. Dažnai nuklysdavau nuo pažymėtos trasos ir ropšdavausi ten kur tikrai nepatogu, neretai keli metrai nuo tikrojo kelio. Ne iš piktos valios, tiesiog taip gaudavosi. Išmokau pamoką: jeigu akmenys po kojomis slysta ir aš kartu su jais – greičiausiai tai nėra trasa. Tuomet kur nors užsikabini ir dairaisi kelio ženklų (trasos labai gražiai sužymėtos atitinkamomis spalvomis), grįžti į ją ir toliau eini kaip žmogus.
Kilo rūkas, o gal geriau sakyti debesys? Atrodė, kad balta siena mus vejasi, ji slinko į uolėtas viršūnes, greitai nebematėme aplink. Stengėmės laikytis arti vienas kito, kad rūkas nepradangintų siluetų ir galėtume susišnekėti. Nebesimatė aplink nieko (o gal ir gerai); nematėme skardžių ir milžiniškos erdvės supančios mus, buvo jauku. Ėjome debesimis. Paskutinis didesnis sniegynas ir po trumpo vinguriavimo uolomis prasidėjo pirmosios grandinės, kurių taip ir laukėme. Lazdas palikome šalia įsmeigtas į sniegą, nenaudojamos jos tik maišo. Tikėjom, kad niekas jų neims.
Grandinės nepasirodė tokios jau baisos, jomis lipt sąlyginai saugu ir patogu, jei turimos pirštinės. Aš pastarųjų neturėjau, tai rankos sudirgo ir sustiro. Lipti buvo šaltoka, džiaugiausi, kad vėjas kiaurai nekošia ir neplėšia nuo uolų. Grandinių buvo daug, viršūnės nesimatė, sutikti žmonės tikino, kad iki viršūnės dar 45-60min, tikėjomės užlipti greičiau. Visi vis dar sveikinosi. Vanduo vėl baigėsi, radau srovę, greičiausiai tekančią kažkur nuo Rysy. Nustebino vandens skonis, jis buvo ypatingas (tai yra skanus. Labai). Abejoju, kad tai vien dėl troškulio.
Dar prieš grandines reikėdavo vieniems kitus paraginti ir padrąsinti, o kabarojantis grandinėmis neprireikę jokių drąsinimų, vis dėlto jos suteikė saugumo jausmą, lipome lėtai ir atsargiai, dažnai prisėsdami nusifotografuoti ir suvalgyti užkandį energijos rezervuarams papildyti. Paskutinė atkarpa iki viršūnės, likusios 4 minutės, morališkai buvo labai sunkios. Viršūnė jau matyti, tačiau iki jos stačios uolos, kaip liptum į sieną, o iki jų siauras pusės pėdos takelis su uola vienoje ir skardžiu kitoje pusėje. Entuziazmas pasiekti viršūnę liko tik pas mane, kiti nusprendė grįžti, nenorėjo ir man leisti ten lipti. Bandžiau susitarti, kad manęs palauktų, juk liko visai nedaug, apsisukčiau greitai ir kartų liptume žemyn. Derybom pasiliko tik vienas mūsų, kalnuose jautęs didžiausią diskomfortą, po pokalbio jis nusprendė viršūnę pasiekti kartu.
Tas siauras keliukas ir tos labai stačios uolos iš tikro ne tokios jau baisios. Net nepajutau, kaip buvome viršūnėje, labai greitai ir nesunkiai praėję tą 4min atstumą mes pasiekėme aukščiausią Lenkijos tašką – Rysy. Nematėme jokio žadėtojo nuostabaus vaizdo – aplink tik balti debesys. Šiek tiek pasėdėję ir užkandę viršūnėje leidomės žemyn. Tai vyko žymiai greičiau ir paprasčiau iki tol, kol prasidėjo kruša. Uolos apledėjo, grandinės irgi slidžios, trumpos kojos ne visada pasiekia reikiamas atramas. Rankos pradėjo degti nuo bružinimosi su grandinėmis, buvo šlapia ir labai nemalonu. Slysdami žemyn sutikome dar lipančių aukštyn, nepavydėtina situacija.
Labai tikėjomės, kad niekas nepasisavino mūsų lazdų. Apsidžiaugėme, kad jos mūsų vis dar laukė. Nusileidus kruša virto į sniegą, paskui į šlapdribą, o galiausiai į lietų. Žemyn keliavo daug žmonių. Kelias į viršų atrodė niekų darbas. Delnai atsisakė lankstytis, tiesiog laikėsi įsitvėrę į lazdas. Žemyn leidomės ilgiau, nei užlipome į viršų, keliukas, kuriuo atėjome virto upe, batai šlapi, net nebekliunksi, pėdos plaukioja. Prie antrojo ežero sutikome gelbėtoją panašų į Kalėdų senelį, gal tik kiek liesesnį, mat kažkam prireikė pagalbos. Aplink pirmąjį ežeriuką tiesiog apibėgome. Likusi komanda laukė šiltame ir jaukiame namuke prie Morskie Oko. Ten kurį laiką pabuvome ir mes, šios dienos sušlapę vietinės reikšmės herojai gavę kalnų krikštą. Iš 5 į Rysy įkopėme dviese, vienas apsisuko likus 4min, kiti du, atsilikę dar prie pakilimo iki antrojo ežero, pasiekė tik pusiaukelę. Sušlapome tik mes, grįžę nuo viršūnės, kiti spėjo nuo lietaus pabėgti.
Į viešbutį grįžome pavargę, kas prisiekinėjo į kalnus nebeeisią, kas jau nieko nebesakė, visi nusikalę, nesvarbu kiek pasiekę. Pėdos degė, vos galėjau pastovėti ir paeiti. Pasitenkinimas pasiekus viršūnę ir apskritai visas žygis buvo vertas viso to fizinio skausmo, lydėjusio visą likusį vakarą.
Mes pasiekėme Rysy, kalnai mus priėmė ir pakrikštijo.
Kelionė tęsiasi čia.
Lenkija. Viršūnių apgauti – Keliaujantis katinas
[…] Kelionė prasidėjo Čia […]