Po Rysy į kalnus niekas nenorėjo nė pažiūrėti. Kad laikas nelėktų veltui reikėjo sugalvoti maršrutą greituoju būdu, mintį pakišo pažįstami: pasiūlė aplankyti Špis pilį Slovakijoje. Išvažiavę ne taip jau anksti, tikslą pasiekėme gan greitai ir prisiparkavę dar pustuštėje pilies stovėjimo aikštelėje slinkome į kalniuką link pagrindinių vartų ir juose įsitaisiusių kasų. Išorė išties įspūdinga, ne veltui pilis visų išgirta, net įtraukta į UNESCO paveldą.
Beprotiškai saulėtas oras kepino galvas, o stogelių pilyje ne tiek jau ir daug. Iš vidaus ne taip jau didinga: plikos akmeninės sienos su keliais langeliais. Užtat pro tuos langelius matosi nuostabus apylinkių vaizdas! Beklaidžiojant po bestoges pilies menes pasisekė užtikti pasirodymą turistams. Tiesa, jis buvo slovakų kalba, tačiau pasilikom pavėpsoti ir mes. Vaidinimo metu demonstruoti senoviniai šaunamieji ginklai, kovos ir drabužiai, net pasirinkto žmogaus iš publikos nukirsdinimas. Gaila, kad nieko nesupratome, nes susidarė labai malonus publikos ir aktorių tarpusavio ryšys.
Paslampinėję po pilies griuvėsius radom ir mažyti muziejų po stogu kuriame buvo kankinimų kambarys, koplytėlė ir senovinių rakandų. Netrukome viską apžiūrėti. Paskui laukė apžvalgos bokštas ir siauri laipteliai iki jo viršaus, kur daug žmonių ir vėjas, bei gynybinė siena apjuosianti didelę teritoriją. Greit viską apėję ir apžiūrėję nusprendėme važiuoti ledų į artimiausią miestelį.
Sustojome aikštelėje, vienas iš mūsų nesiruošė keltis, tai palikome automobilyje. Ženklai vedė į lankytiną vietą – Belianska urvą. Buvo naivu tikėtis, kad į urvus įėjimas laisvas, tai yra, kad urvas nėra muziejus su išgrįstais takeliais. Urvas yra muziejus su išgrįstais takeliais ir net gidu, kuris kalba slovakiškai, o anglakalbiams paleidžia įrašytą pasakojimą. Į muziejų nusprendėmeeiti dviese, kiti du grįžo į automobilį.
Laukiant ekskursijos šildėmės ant saulutės. Tik prasivėrus urvo durims, kaip filmuose, pro jas skverbėsi kraują stingdantis šaltis ir drėgmė. Pirmosios akimirkos po kalnais labai nemalonios, tačiau eigoje įpratau prie vietinio klimato. Po vakar visos dienos praleistos kalnuose, vaikščiojimas “kalno viduriuose” suteikė savotišką pasitenkinimą, dar jei takelis nebūtų grįstas išvis jausčiausi kaip naujų pasaulių užkariautojas!
Įsisiūbavus vėjui, o paskui ir pakilus nematomam rūkui, grįžome atgal į Lenkiją. Viešbutyje aptarinėjome rytdienos maršrutą. Ryt vėl į kalnus.
